42-antrasis pasaulio kariškių čempionatas rugsėjo 9-14 dienomis šiemet vyko Estijoje,
Võru miesto apylinkėse. Lietuvai atstovavo 4 merginos (Vilma
Rudzenskaitė, Sandra Paužaitė, Ieva Sargautytė, Indrė Valaitė), 7 vaikinai
(Nerijus Šulčys, Darius Sadeckas, Donatas Stulgys, Donatas Mickus, Giedrius
Sabaliauskas, Vilius Aleliūnas ir Simonas Krėpšta, kuris dėl asmeninių
priežasčių Lietuvos garbę gynė tik estafetėje), o komandai vadovavo Dainius
Morkūnas.
Kariškių varžybos smarkiai skiriasi nuo mums įprastų- pirmiausia, kad visi
draugiškai gyvena tose pačiose kareivinėse, kambariuose gyvena iki 17 žmonių iš
skirtingų šalių, visi valgo tą patį maistą, važiuoja tais pačiais autobusais į
startą ir t.t.. Taip pat skiriasi komandų įvairovė ir pajėgumai- pasivaržyti čia
atvažiuoja ir brazilai, ‚emyratai‘, iraniečiai. Šiemet buvo užsiregistravę ir
Kongas su Nigerija, tačiau jie tikriausiai ‚nusėdo‘ plauti indus kažkur vakarų
Europoj- toks renginys yra puiki proga gauti vizas į Europos sąjungą.. Kai
kurioms šalims atstovauja profesonalūs kariai, o kitoms- profesonalūs
sportininkai, tad pajėgumo paletė buvo tikrai marga 
Beje, kaip ir uniformų
per atidarymą- nuo baltut baltutėlių brazilų jūreivių iki juodų turkių seselių
kostiumėlių, nuo išsipusčiusių airių iki paprastų norvegų ar lietuvių
‚kamufliažkių‘. Vaikinai gyveno su broliukais latviais ir turėjo progą stebėti,
kokius preparatus naudoja kaimynai ir šiaip kokias būdais ruošiasi startams.
Merginos tikrai galėjo pajusti Pabaltijo čempionato nuotaiką, nes gyveno su
latvėm, estėm ir dėl įvairovės buvo įmaišyta keturios airės.
Ilga
Šiemet kaip visada varžėmės trijose rungtyse- ilgoje, vidutinėje ir estafetėje.
Po pirmos dienos ‚pasimodeliavimo‘ ilga vyko gana smagiam miškely- netgi ne
‚estiškam parke‘- gero bėgamumo, tačiau su žalesniais plotais ir keleta smagių
statesnių šlaitų ir akmeninėmis atodangomis prie upelio. Trasa buvo tikrai įdomi
(bent jau tiek, kiek vietovė leido)- buvo ir variantų pasirinkimo, ir
sudėtingesnio orientavimosi. Vaikinai gal šiek tiek skundėsi, kad ‚plaštakėlė‘
buvo kiek per paprastoje trasos dalyje. Darius buvo geriausias tarp vyrų- 15, o
Donatas M, Vilius, Giedrius ir Donatas S gražiai išsirikiavo beveik vienoje
minutėje ir pasidalino 30-33 vietomis, Nerijus liko 40-tas. Iš merginų Sandra
pasirodė geriausiai- nusileido tik rusei J. Novikovai ir nebuvo labai patenkinta
trasa- jai nelabai bėgosi ir jau nuo antro punkto jos laukė suomės kompanija,
kuri labai sėkmingai naudojosi Sandros orientavimosi įgūdžiais ir finiše buvo
trečia. Ieva liko 5, Indrė 7, o Vilma 20. Reikia paminėti, kad pas
merginas trečią ir aštuntą vietą skyrė tik šiek tiek daugiau nei minutė- tad,
brangieji vyrai, pas moteris irgi vyksta sportas
Po ilgos distancijos sekė poilsio diena, per kurią ’pasimodeliavom’ į vidutinę
ir estafetes panašioje vietovėje bei turejom progą aplankyti aukščiausią kalną
Estijoje (taip pat ir Pabaltijy). Bet mes mieliau pasilikom šiltame
restoranėlyje ir saugojom energiją kitai dienai. Tačiau vis dėlto popiet
aplankėm Võru- teta gidė šiek tiek papasakojo apie miesto istoriją ir aprodė
žymiausias vietas. Taip pat apsilankėm vietinėje ‚Maximoje‘ bei kitose
naudingose parduotuvėse
Vidutinė
Vidutinė vyko gana techniškoje vietovėje, kur reikėjo keisti orientavimosi
techniką ir ‚perjunginėti pavaras‘- trasa ėjo ne tik kvapą gniaužiančiam lygiam
parkely, bet ir gana žaliuose šlaituose, o daugelyje vietų bėgimo greitį mažino
visoks šlamštas ant žemės. Vaikinams ir čia sekėsi gana neblogai, nors
kiekvienas neišvengė didesniu ar mažesnių klaidų- Giedrius 19, Darius 22,
Donatas S 28, Donatas M 32, Vilius A 43, Nerijus 52. Darius, kuris ne tik pats
gana sėkmingai įveikė trasa, bet irgi ženkliai prisidėjo prie tos dienos
geriausio turko rezultato. Ahmetas jau laukė Dariaus prie Ž punkto ir
patikrinęs, kaip jis orientuojasi iki pirmo punkto, daugiau jo nepaleido-
tikriausiai jis neserga klaustrofobija ir gerai buvo išstudijavęs starto
protokolus, nes iš kart po finišo kreipėsi į Darių vardu negailėdamas padėkos
žodžių Ir apskritai, šiose varžybose bėgimas paskui yra tapęs jau beveik
normaliu dalyku, nes daug šalių, kuriose orientacinis nelabai išsivystęs,
siunčia savo delegacijas, o tiems vargšeliams nieko ir nelieka, kaip tik bėgti
paskui, nes orientuojasi pirmą ar antrą kart gyvenime ir kitaip iš miško jie
dar kokias tris dienas negrįžtų Viena olandė, kuri per ilgą startavo pačiame
gale, pasakojo, kai ji buvo beveik užpulta vieno ‘emyrato‘, kuris puolė ją
bučiuoti, nes varšelis jau ne pirmą valandą miške buvo užtrukęs, ir taip
apsidžiaugė pamatęs žmogų, kuris žino, kur reikia bėgti ir pradėjo moteriškę
sekti.. Ji šiaip netaip jo atsikračius vis dėlto sulaukė jo finiše. Po dar gerų
poros valandų..
Merginų rezultatai buvo šiek tiek prastesni, nei tikėtasi. Geriausia buvo Ieva
ketvirta, tik 20s nuo medalio, Indrė su suome pasidalijo 9 vieta, Vilma 13, o
Sandra, kuriai buvo juoda diena, liko 14. Komandinėse varžybose (kur buvo
sudedami geriausi keturi vaikinų ir trys merginų laikai iš kiekvienos
distancijos) lietuvės liko antros, tik 17 sekundžių atsilikusios nuo rusių. Tai
tikriausiai buvo neskaniausias sidabras per pastaruosius keleta metų, nes auksas
buvo taip arti.. Vaikinams komandinėse varžybose sekėsi geriau, nors ir liko be
medalių ketvirtoje vietoje, tačiau iki trečios vietos dar buvo beveik 10min, o
ir palyginti su pernai metais, rezultatas buvo žymiai geresnis.
Estafetės
Paskutinė estafečių rungtis vyko tame pačiame miške kaip ir vidutinė tik
žalesnėje žemėlapio dalyje. Prie starto linijos stojo tokios komandos : LTU 1
-Vilius, Darius, Simas, LTU 2 Doantas S, Donatas M, Giedrius, moterų- Ieva,
Indrė, Sandra. Vyrų grupėje startavo virš 50 komandų, bet Vilius pirmame etape
tikrai nepasišiukšlino ir parsivedė visus iš paskos, dar kartą patvirtindamas,
kad yra pirmų etapų specialistas. Tik Donatui S ne itin pasisekė- smarkiai
susitrenkęs kelią, kurį vėliau teko siūti, jis jau nebegalėjo laikytis su
stipriausiais. Antrame etape Darius, startavęs su visais lyderiais, klydo
pačioje pradžioje ir jau nebegalėjo pasivyti nuvažiavusio traukinio. Simas,
padoriai prabėgęs, grižo penktas, susidorojęs su latviais paskutiniame etape.
Antra vaikinų komanda irgi garbingai baigė estafetes- jiems nedaug trūko
aplenkti pirmą estų sudėtį, o ir iš visų antrų komandų jei buvo treti- po
šveicarų ir rusų.
Pas merginas Ieva pirmame etape sėkmingai startavo ir išleido Indrę pirmą su
šiek tiek chebros iš paskos, bet ji neatsilaikė ir grįžo antra- pora sekundžių
po latvės, išsiųsdama Sandra į kovą su Skrastina, kuri greičiu šiose varžybose
pranoko visas merginas (vaikinams su ja irgi nebuvo itin lengva laikytis..).
Lietuvės vėl liko su sidabro medaliais.. Bet bent jau rusės, pagrindinės mūsų
konkurentės pastaraisais metais, liko be medalių, o podiumas atrodė kaip per
Pabaltijo čempionatus- Latvija, Lietuva, Estija.
Čempionatas baigėsi su visom iškilmingom ceremonijom, apdovanojimais ir mūsų
meginų liūdnais veidais dėl 17 sekundžių, kurios neleido išgirsti Lietuvos
himno… Kitais metais pasaulio kariškių čempionato organizatorius dar yra
nerastas, nes turkai, užklupti krizės taip ir nesiryžo rengti šių varžybų. Na,
bet tikimės jis vis dėlto įvyks ir mes dar parodysim, kad lietuviai ne iš kelmo
spirti ir gal pagaliau išgirsim Lietuvos himną..
Super pasakojimas!
Daugiau daugiau daugiau! 